Spaudoje : 

Kauno miesto simfoninis orkestras nusilenks M. Rostropovičiaus talentui / E. Striogaitė, Kauno diena 2012

Kauno miesto simfoninis orkestras pirmąjį šių metų koncertą pradeda pasauline premjera – kompozitoriaus, buvusio kauniečio, Arvydo Malcio koncertu violončelei ir orkestrui „In memoriam Mstislavui Rostropovičiui“.

Su orkestru grieš šviesaus atminimo M.Rostropovičiaus mokinys – violončelininkas Davidas Geringas. Koncerte taip pat bus galima išgirsti M.Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūrą bei J. Brahmso Simfoniją nr. 2 D-Dur. Prie dirigento pulto stos M.Rostropovičiaus bičiulis – maestro Juozas Domarkas.

– Pristatykite savo kūrinį, kodėl ir kaip jis gimė? Kokią vietą jūsų kūryboje užima instrumentinio koncerto žanras? – paklausėme A.Malcio.

– Mirus M.Rostropovičiui, visi, kurie jį pažinojome, susitikę vis prisimindavome, ką maestro padarė gero, koks jis buvo, kaip grojo, dirigavo, bendravo. Taip vieną karštą 2007 m. vasaros dieną, susitikę pajūryje su Algiu Treikausku, prisiminėme mūsų visų mylimą maestro.

Taip mums besišnekučiuojant išsikristalizavo idėja įprasminti maestro atminimą. Kauno simfoninis užsakė Koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui. Šia idėja pasidalijau su profesoriumi D.Geringu. Jam šis sumanymas patiko, ir 2009 m. parašiau koncertą. Beliko suderinti visoms pusėms priimtiną datą kūriniui atlikti.

Komponavau garsus tarsi paminklinės arkos formą. Pabandžiau atspindėti kūrinyje maestro dedikuotų koncertų nuotrupas, emocines būsenas.... Pagal formą išėjo tarsi savotiška arka – I dalyje suskamba Witoldo Lutosławskio intonacijos, jo koncertui būdinga intervalika, III dalyje – Krzysztofo Pendereckio ir Alfredo Schnittkes koncertų agogika, dinamika.

Nelaikau savęs instrumentinio koncerto žanro specialistu. Sukurti koncertą violončelei, kaip ir kitiems populiariausiems instrumentams (smuikui, fortepijonui) yra sunkus uždavinys. XX a. kompozitoriai šiems instrumentams padovanojo daug puikių kūrinių, kurie išsikovojo pripažinimą garsiausiose pasaulio salėse. Atlikėjai, skatindami rašyti koncertą, tai primena ir pageidauja, kad kūrinys būtų efektingas, virtuozinis ir lyrinis, kad jie galėtų įvairiapusiškai save išreikšti.

Tai mano vienuoliktas koncertas. Esu sukūręs koncertus fortepijonui, altui, du koncertus fleitai, sopranui saksofonui, tenoro saksofonui, akordeonui, trombonui, klarnetui, dvigubą koncertą smuikui ir altui.

– Koks tai kūrinys, ko turėtų tikėtis klausytojas, kokia kūrinio muzikinė kalba?

– Ši partitūra turi savotišką siužetą su savo monologais, dialogais, alegorijomis, kulminacijomis, dramatizmu ir lyrizmu. Bandžiau kontempliuoti koncertą iš daugybės fragmentų, kurie atspindėtų violončelės galimybes, nūdienos kultūrinį sluoksnį, šiandienos nervą, pulsą, žmonių viltis, svajones ir klystkelius...

Stengiausi parašyti kūrinį, kurio klausantis galima būtų įsivaizduoti Menininko odisėją, kurioje muzikos garsais pateikiami maestro biografijos fragmentai. Kūrinyje jaučiami jam dedikuotų W.Lutosławskio, K.Pendereckio, A.Schnittkes koncertų fragmentai, taip pat priversto palikti tėvynę žmogaus išgyvenimai, kančia, ilgesys...

Kūrinys sukurtas tradiciniu koncerto žanro principu, grindžiamas solisto ir orkestro supriešinimu, kuris vystomas tiek akustiniu, faktūriniu, tiek emociniu dramatiniu aspektu.

Solistas – lyg savotiškas herojus, kurio muzikinė charakteristika pasižymi daugiabriauniškumu ir daugiaplaniškumu, jis yra viso kūrinio ašis, duodantis muzikinius ir emocinius impulsus visam orkestrui.

Kūrinyje naudojamas penkių natų garsaeilis, tarsi maldos refrenas, koncerte suskambantis penkis kartus. Penkios natos, penkios ritminės figūros yra savotiška epigrama iš penkių raidžių: SLAVA – tai maestro vardo sutrumpinimas, kuriuo jį vadindavo draugai.

– Esate kaunietis. Kur mokėtės, kokie įspūdžiai iš mokyklos laikų?

– Taip, esu kaunietis. Mano pirmasis muzikos mokytojas yra Vilnius Petrauskas. Pirmieji mokyklos prisiminimai iš Juozo Naujalio meno mokyklos. Ji buvo įsikūrusi Kauno arkivyskupijos buvusioje rezidencijoje, tai nuteikdavo kažkaip įpareigojamai. Egzaminai ir koncertai vykdavo kolonų salėje, kurioje anksčiau rinkdavosi vyskupai.

Už tvoros stebėdavau Kunigų seminarijos veiklą, o juk tuo metu mes gyvenome sovietinėje Lietuvoje. Mokyklos langas buvo vienintelė vieta, kur galėdavai kiekvieną dieną ramiausiai žiūrėti į klierikų pulkus su sutanomis, žavėtis paslaptingais ir patraukliais jų ritualais, o to paties architektūrinio ansamblio kitas kiemas buvo užgrobtas – jame sovietų armijos kareivinės, rytais po mankštos kareiviai prausdavosi lauko duše. Varpinės bokšto smaigalyje vietoj kryžiaus buvo iškelta žvaigždė. Prieš 45 metus po pamokų eidavome maudytis į Nemuno ir Neries santaką. Aplink Kauno pilies bastėją juosusį griovį, kai jis pavasarį ir rudenį prisipildydavo vandens, po pamokų grįždami namo, plaukiodavome iš lentgalių sumontuotu plaustu: ne kartą teko ir skęsti, grįždavau namo su šlapiomis knygomis ir pats iki ausų permirkęs.

– Kokia jūsų pažintis su D.Geringu? Savo kūriniui atlikti matėte tik šį atlikėją?

– D.Geringas palaikė šio kūrinio atsiradimą, todėl natūralu, kad jis, M.Rostropovičiaus buvęs mokinys, ir yra kūrinio pirmasis atlikėjas. Davidas atliko ir dirigavo ne vieną mano opusą, todėl esu laimingas kad jis surado laiko šiai premjerai.

D.Geringo pristatyti nereikia, jis žinomas pasaulyje violončelininkas, dirigentas, pedagogas. Tai garsiausias šiuo metu Lietuvos instrumentininkas pasaulyje, nerimstantis, ieškantis menininkas, inspiruojantis pasaulio kompozitorius vis naujiems kūriniams.

Ir šiais metais, be daugybės dirigavimo ir klasikinių koncertų violončelei, maestro paruošė ir pagros tris pasaulines premjeras – Silvia Cosalanti Mailande, Aleksandro Raskatovo Amsterdame ir mano Kaune.

– Kokia jūsų pažintis su M.Rostropovičium, ką jis jums reiškia?

– Šiais metais sukanka penkeri metai, kai mes netekome maestro. Mano pažintis su garsiuoju muziku prasidėjo labai seniai. Pirmą kartą jį išgirdau Kauno filharmonijos salėje gal prieš 40 metų – 1972-aisiais. Jis atliko Antonino Dvoržako koncertą violončelei. Rinkau visas jo įrašytas plokšteles, tuo metu „Melodijos“ firmos išleistas SSRS. Man išvažiavus į Vilnių, o maestro pasitraukus į Vakarus, stojo ilga pauzė. Po daugelio metų, 1993-iaisiais, susitikimas įvyko Lisabonoje. Ir nuo tada mes matydavomės kiekvienais metais. Apie jį galėčiau pasakoti be perstojo. Tai menininkas su begaline atsakomybe, tikėjimu tiesa, gėriu. Tai žmogus, visada laikęsis žodžio, kuriam sąvoka „garbė“ nebuvo tuščias žodis ir drauge jis turėjo puikų humoro jausmą, sugebėdavo prajuokinti net kiečiausius niurzglius.

M.Rostropovičius turėjo fenomenalią atmintį, jei, tarkim, išgirdo kieno nors žmonos vardą, tai ir po dešimties metų paklaus ją vardu: kaip sekasi?

M.Rostropovičius laikomas pačiu reikšmingiausiu pasaulio violončelininku. Jis yra įrašęs visą repertuarą, sukurtą violončelei.

Tai žmogus, mylėjęs Lietuvą ir padėjęs sunkiais istorijos momentais. Jis garsino Lietuvos menininkus vežiodamas juos po pasaulį – Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, Lietuvos nacionalinį baletą. Daug koncertų surengta ir su Lietuvos kameriniu, ir su Kauno valstybiniu choru.

Kadangi dirbu Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, tai su maestro turėdavome kiekvienais metais koncertų, net ištisų turų po Europą. Man pasisekė kad M.Rostropovičius užsakė man virtuozinį simfoninį kūrinį „Impetus“ ir atliko jį Ravenos festivalyje Italijoje. Jis pageidavo, kad tai būtų greitas, aktyvus, spalvingas chrestomatinis orkestro pažinimas-vadovas po orkestrą ir drauge – koncertinė uvertiūra, ne ilgesnė kaip 11 min. Aišku, aš apsidžiaugiau ir su viskuo sutikau. Išsiskiriant jis pasakė, kad susitiksime po trijų mėnesių, kad jam bus įdomu pamatyti, kaip man pavyko. Buvo daug streso, nežinojau, nuo ko pradėti. Džiaugiuosi, kad jam labai patiko šis opusas, tai buvo 72-as, jam, kaip dirigentui, dedikuotas kūrinys. Po šio kūrinio premjeros Italijoje 2002 m., maestro pasiūlė visiškai priešingo stiliaus kūrinį – norėjo, kad tai būtų lėtas, paprastas, lyg atsisveikinimo, lyg išeinančio iš šio pasaulio žmogaus įspūdis, pageidavo, kad pabaigoje skambėtų violončelė. Su šiuo kūriniu jis planavo užbaigti koncertą. Taip gimė „Virš mūsų tik dangus“. Deja, šio opuso maestro nespėjo atlikti.

– Kaip buvęs kaunietis galite pažvelgti kitomis akimis į miestą. Ar miestas keičiasi, koks, jūsų nuomone, čia kultūrinis klimatas?

– Manau, nesu atitrūkęs nuo Kauno problemų, kaip ir daugelis kauniečių nesu abejingas, kaip bus restauruojama Kauno pilis, tikiu, kad šis miesto simbolis bus atkuriamas su ypatinga pagarba, dėmesiu ir kokybe. Labai svarbu, koks iškils naujas kvartalas Senamiestyje vietoj „Lituanicos “ komplekso, nes atsiranda unikali galimybė įnešti šviežio kraujo į Senamiestį, suteikiant jam naują trauką ir kokybę. Seku ir konkurso peripetijas: koks gi bus sukurtas ir pastatytas paminklas Antanui Mackevičiui, ir 1963 m. sukilimui. Manau, paminklui pasirinkta istorinė vieta ir įpareigoja, ir užkrauna didžiulę atsakomybę. Tačiau konkurso terminas ir vienintelis dalyvis – glumina. Džiaugiuosi kauniečių visuomeniniu aktyvumu, kuris prasiveržė diskutuojant apie stiklinį pastato antstatą Laisvės alėjoje.

Noriu pasidžiaugti, kad miestas gražėja. Miestui didelį impulsą suteikė Kauno oro uosto skrydžių augimas, nauja „Žalgirio“ arena. Įspūdingai praėjo Kaune tarptautinės Hanzos dienos. Linkiu, kad ne mažesnio pasisekimo sulauktų ir Napoleono persikėlimo per Nemuną 200 metų minėjimas. Kaunas įdomus savo prieškario kultūros paveldu, savo muziejais ir parodų salėmis.

– Kodėl išvažiavote iš Kauno, ar lengvai pritapote Vilniuje, o gal ketinate sugrįžti?

– 1975 m. baigiau Juozo Gruodžio konservatoriją ir įstojau į Lietuvos muzikos akademiją Vilniuje. 1979-aisiais gavęs paskyrimą į Lietuvos nacionalinę filharmoniją iki šiol ten dirbu. Manau, šiandieniame pasaulyje Vilnius ir Kaunas yra visai šalia. Aš neskirstau atskirai – Vilnius ar Kaunas, man abu miestai yra viena sąvoka – Lietuva. Stengiuosi matyti, kas mus jungia, o ne kas mus skiria. Be abejo, Vilnius, kaip valstybės sostinė, gyvena daug aktyvesnį visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą nei visi kiti Lietuvos miestai, tačiau Kaunas šiuo metu yra atradęs savo išskirtinę vietą.

– Kokie artimiausi planai?

– Šių metų planai – jau įteikiau gaidas Astai Krikščiūnaitei naujausio opuso – „Jazmino giesmė“ sopranui ir kameriniam orkestrui. Dabar rašau kūrinį, kurį išsiųsiu Jurijui Bašmetui. Pernai Maskvoje skambėjo mano „Vortex “ simfoniniam orkestrui premjera. Tai buvo J.Bašmeto užsakymas jo vadovaujamo „Novaja Rosija“ simfoninio orkestro jubiliejui. Būnant Maskvoje, aptarėme su Jurijumi naujo kūrinio idėją. Atlikti numatoma su kitu maestro vadovaujamu kolektyvu – garsiuoju „Maskvos solistai“ kameriniu orkestru.

Zemtsovų altų kvarteto iš Hagos užsakymu sukūriau „Elegiją“, premjera įvyks vasario 1 d. Leipcigo šiuolaikinės muzikos festivalyje. Laukia labai įdomus pasiūlymas sukurti muziką baletui, tai irgi šiemet bandysiu įgyvendinti.

atgal