Spaudoje : 

Eugenija Žakienė KAUNO SIMFONINIO ORKESTRO JUBILIEJUS


"Muzikos barai"

Pirmomis vasario dienomis Kauno simfoniniam orkestrui suėjo treji metai, iš kurių dvejus muzikuojama drauge su vyriausiu dirigentu Modestu Pitrėnu. Šiuos kuklius jubiliejus kolektyvas paženklino puikiomis koncertinėmis programomis, viena jų buvo pagrota Kauno kultūros centre ir Nacionalinės filharmonijos salėje. Pastarosios, didžiulio abiejų miestų melomanų susidomėjimo sulaukusios, programos herojus buvo italų obojininkas Francesco di Rosa, orkestro vadovo Algimanto Treikausko kvietimu atvykęs koncertuoti į Lietuvą. Šis keturiasdešimtmetis muzikas - vienas tituluočiausių kauniečių kolektyvo partnerių; jis atlieka pirmojo obojaus partiją Milano (Italija) teatro „La Scala“ orkestre (diriguojant žymiajam Riccardo Muti), be to daug koncertuoja įvairių kamerinių ansamblių sudėtyje bei kaip solistas. Nemažiau intensyvi ir F. di Rosa pedagoginė veikla – kelių aukštųjų muzikos mokyklų profesorius pastoviai dalyvauja tarptautinių konkursų vertinimo komisijose, veda meistriškumo kursus Italijoje ir Japonijoje. Prieš kurį laiką artistas  kartu su  savo teatro orkestru lankėsi Vilniuje, gi kaip solistas pasirodė pirmąkart Kaune. Šio koncerto programai buvo pasirinkta Arūno Navako roko operos „Peras Giuntas“ uvertiūra, Richardo Strausso Koncertas obojui ir mažam orkestrui ir Ludwigo van Beethoveno Septintoji simfonija.

Pirmos vakaro dalies kūrinius jungė mozaikiška neoromantinė stilistika. Gaila, bet  A. Navako Uvertiūroje neatsirado ryškesnių muzikinių detalių, kurių pagalba interpretacija įgautų prasmės, o opusas sudomintų; atrodė, kad skamba atskirų operos fragmentų nuotrupos, kažkas neleido joms susilydyti į visumą. Nuskambėjus R. Strausso Koncerto garsams, iškart pasijuto didesnė orkestro artistų motyvacija, susitelkimas ir muzikavimo laisvė. Ar tą pokytį lėmė jautriai ir logiškai parašytas kūrinys, ar šalia muzikavęs puikus solistas?... Pirmas įspūdis, išgirdus F. di Rosa  atlikimą, buvo nusistebėjimas – negi iš tiesų įmanoma taip lengvai, be regimų pastangų, valdyti šį, ne patį paslankiausią muzikos instrumentą? Atrodė, jog garsai liejosi iš obojaus savaime. Nuostabiai minkštas solisto tonas, ypatingas muzikalumas, skambančios minties aiškumas drauge su puikiai įvaldyta technika sudarė organiško ir natūralaus atlikimo esmę. R. Strausso Koncertas pagrįstas instrumentų dialogais ir reikalauja lygiaverčių partnerių. Tad obojininkui, sekant šį muzikinį pasakojimą, tekdavo ieškoti kolegų pritarimo, grojant duetu su fleita, su klarnetu, ar su visa violončelių grupe, ir Kauno orkestro muzikai garbingai tą dialogą palaikė. Girdėtas koncertas, anot gausiai tą vakarą susirinkusių pūtikų, yra aukščiausias instrumentininko virtuoziškumo ir muzikalumo įrodymas; nedažnai tenka klausytis obojaus kaip solo instrumento, o dar valdomo tokio meistro!..

Simfonija užbaigė puikų instrumentinės muzikos vakarą. Dirigento stiliaus pajauta inspiravo galingo veikalo atlikimo įtaigą. Dirigavęs mintinai šį, be abejo, vieną mėgstamiausių savo kūrinių, M. Pitrėnas entuziazmu ir drąsa sugebėjo „užkrėsti“ ir partnerius. Girdėjome pakitusį, tinkamą  laikmečio muzikai, stygininkų garsą, žavėjomės įvairiaspalvių kūrinio vaizdų palete, kartu išgyvenome taurų sielvartą, pasigerėjome žemiškais žanriniais fragmentais. Manau, ši koncertinė programa tapo ryškiu jubiliejiniu Kauno simfoninio orkestro akcentu, palikusi svarų atspaudą girdėjusių atmintyje...
 
Kaip ir prieš dvejus metus (minint pirmąjį orkestro gimtadienį) kalbuosi su orkestro vadovais. Klausimai vyriausiam dirigentui Modestui Pitrėnui.

Kauno klausytojai regi ir girdi žymius pokyčius mūsų miesto orkestro muzikavime, pastebėjau, kad į Jūsų diriguojamus kūrinius jie ateina itin noriai. Kaip Jums atrodo - kaip per šį laiką pasikeitė Kauno simfoninis orkestras?

Dažnai pagalvoju, kiek nepadaryta ir kiek galima būtų padaryti, kokios objektyvios ar subjektyvios priežastys trukdo ar skatina mūsų orkestro veiklą. Tai plati tema, atsakant į šiuos klausimus, tektų aptarti labai daug problemų. Kalbant bendrai, dabartinį periodą matau kaip orkestro kolektyvo jaunystę, net vaikystę. Ši vaikystė kiek padykusi, kiek aikštinga, su visomis lydinčiomis „ligomis“...O jei rimtai, trys metai orkestrui – lopšys, lopšelio amžius. Bet tas amžius yra savaip žavus – viskas įdomu, nauja, neliesta. Sugretinimas su mažu vaiku iš tikrųjų yra labai taiklus, atspindi dabartinę padėtį – iki šiol orkestro muzikantai nebuvo sukaupę daug repertuaro, o per pastaruosius du metus mes išties nemažai grojom. Vien mano diriguota apie tris dešimtis programų; sutikime, 30 stambių formų per porą metų – tai didelis krūvis, iššūkis ir rezultatas. Tuo labai džiaugiuosi.

Mūsų negalima lyginti su didžiaisiais Lietuvos orkestrais, mes esam ir artimiausioje ateityje liksim mažuoju simfoniniu orkestru, dėl to ir repertuaras turi tam tikras ribas. Bet, manau, kad ir šiuose rėmuose galima atrasti daug gražių idėjų. Šį pusmetį daugiau dėmesio paskyriau romantiniam repertuarui – sieksiu, kad mes kuo tolyn evoliucionuotume romantinės muzikos link. Visų pirma, įgyvendinant šį siekį, reiktų daugiau stygininkų – juk styginių grupė, būdama romantinio orkestro širdimi, turi būti didelė ir plati. Pakvietus kelis papildomus atlikėjus ir sutelkus visas mūsų pajėgas, įmanoma pagroti keletą solidžių romantinių simfonijų. Jau skambėjo Jeano Sibelijaus Antroji simfonija, Antonino Dvořako Devintoji, Franzo Schuberto Aštuntoji. Toliau šioje eilėje rengiama Trečioji Johanneso Brahmso simfonija.

Atmosfera mūsų kolektyve gera, darbinga. Man labai patinka dirbti su orkestro artistais, nes matau jų žingeidumą, reakciją, motyvaciją, aktyvumą. Orkestre išvengta buitinės rutinos blogąja prasme. Darome daug įdomių programų. Galbūt, orkestrantai per dažnai mato prieš save vyriausiąjį dirigentą – tą įvardinčiau kaip trūkumą. Linkėčiau vadovybei atrasti daugiau išteklių ir idėjų, kad dažniau pasikviestų kitus dirigentus, praturtinsiančius kauniečių kolektyvą naujomis mintimis, „šviežiomis“ interpretacijomis, įdomesniais posūkiais...Manyčiau, lygiai tiek, kiek dabar yra sumokama atlyginimas, turėtų būti surasta gastroliuojantiems dirigentams ir solistams bei išleista reklamai. Kol kas tai mūsų „Achilo kulnas“, neleidžiantis šuoliuoti.

2007 metais Jus pirmąkart drauge su orkestru dalyvavote Tarptautiniame jaunųjų atlikėjų ir „Iš Arti“ festivaliuose.  Kokie nauji Jūsų kūrybinės biografinės įspūdžiai susiję su Kauno simfoninio vardu?

Gražu, kad orkestras dalyvauja kasmetiniuose tradiciniuose festivaliuose, kurie brandina orkestrą bei laukiami ir muzikų, ir klausytojų. Neišskirčiau šių faktų kaip naujų mano biografijoje – diriguoju daug šiuolaikinės muzikos ir dirbu su jaunimu B.Dvariono muzikos mokykloje (jau šešis metus vadovauju jos orkestrui)...Užtat galėčiau pasakyti, kad dviem „Iš Arti“ festivalio koncertams parengėme solidžias ir šiam orkestrui nebūdingai sunkias šiuolaikinės muzikos programas. Didžiulė dozė šiuolaikiškos muzikos, kuria turėjome pagroti rudenį „Iš Arti“ festivaliui, visų paakius papuošė tamsiais ratilais, bet  užgrūdino. Atlikome keletą rimtų, gražių kūrinių, kuriems neabejotinai vertėtų išlikti orkestro repertuare. Šalia jų skambėjo ir kūriniai, kurių gal nereikėtų groti (net mūsų lygio orkestrui). Nežiūrint to, kad naują opusą gali įvertinti tik jam  nuskambėjus, iš anksto sunkoka įsivaizduoti jo visumą, vis dėlto manau, reiktų atrasti sietą (filtrą), kuris apribotų „nevykusią“ muziką... Kitas faktorius, trukdantis naujų kūrinių vertinimui - laiku neužbaigtos jų partitūros. Kadangi festivalis rengiamas ne mūsų orkestro, apie tai daug nediskutavome, tačiau gal kitąmet būtų naudinga šiuo klausimu bendradarbiauti su rengėjais. Kita vertus, tikiu, kad šiuolaikinė muzika yra verta būti atliekama daugiau, sukurta dabartyje ji turi skambėti čia ir dabar. Dėl to aktualusis pradas man yra labai artimas; man patinka išjausta, o ne išmąstyta muzika. Pastarosios irgi yra, bet personaliai mane ji domina mažiau.

O kokių problemų turi orkestras ir jo vyriausias dirigentas?
Nesinori „išnešti šiukšlių“ į publikos dėmesį, bet yra dalykų, trukdančių egzistuoti. Vienas jų – ta erdvė, kurioje mes repetuojame ir koncertuojame. Ji, švelniai tariant, neįkvepia, bet šiuo metu dažnam Lietuvos kolektyvui yra ne per geriausios sąlygos repeticijoms. Nesam išskirtiniai – ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, ir Kauno valstybinis choras neturi specialios, repetavimui pritaikytos vietos. Deja, realios padėties suvokimas negali pagelbėti nei mums, nei publikai. Juk koncerto vieta ir atlikimo įtaiga yra susiję; natūralu, kad į gražiai sutvarkytą salę ateina daugiau klausytojų. Pamačius perpildytą salę, nejučia įvyksta pasąmoninė atlikėjų reakcija, ir savotiška „meninė grąža“ tampa didesnė, labiau motyvuota. Kaip bebūtų, ir dabartinei padėčiai esant, mūsų orkestro artistai nuoširdžiai stengiasi koncertuoti.
Kokie muzikiniai įvykiai nusimato artimiausiu metu?

Labai įspūdingas šis vasaris – kiekvieną savaitę turėjome po vieną, kartais ir du rimtos simfoninės muzikos koncertus, prie dirigento pulto be manęs stovėjo Virgilijus Visockas, Martynas Staškus. Vasario 16 dienai paminėti parengėme net dvi skirtingas programas – Vilniuje, Šv.Kotrynos bažnyčioje kartu su choru „Jauna muzika“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choro studija ir solistais pirmą kartą Lietuvoje atlikome Giacomo Puccini „Messa di Gloria“; Kaune griežėme kitus kūrinius, pasikvietę smuikininką Martyną Švėgždą fon Bekerį. Didelę vasario įtampą pakeitė ramesnis kovas... Mūsų orkestro darbo ritmas yra sudėtingas, turint galvoje, kad instrumentininkai neturi galimybės keistis, visi mūsų mažo kolektyvo artistai privalo groti visada (palyginimui - kitų orkestrų atlikėjai gali ilsėtis kas ketvirtą programą ir negroti). Taigi, kauniečiai labai apkrauti, bet mes susitvarkome.

Ar kada nors Kaune skambės mūsų orkestro atliekamos  Gustavo Mahlerio simfonijos?...
...Galbūt, Ketvirtoji – ji šiek tiek „siauresnė“, kompaktiškesnė, bet tai tikrai nebus artimiausių kelerių metų įvykis. Tokiai simfonijai  reiktų paaugti visomis prasmėmis. Kol kas mes stengiamės nešokti aukščiau savo galimybių, nors ambicijų turim...
 
Apie Kauno orkestro jubiliejų, planus ir projektus pasakoja orkestro vadovas Algimantas Treikauskas.
Orkestrui vadovauju nuo 2000 metų, pradėjęs dar kamerinio orkestro vadovo poste. Vyriausias dirigentas Modestas Pitrėnas – didelė mūsų sėkmė. Šis jaunas ambicingas žmogus, dosniai apdovanotas muzikinių gabumų, yra puikus ir labai reiklus sau profesionalas; be to intelektualus, kultūringas, logiškas pašnekovas, žinantis ko siekia ir kaip. Nenuostabu, kad susilaukia muzikinių kolektyvų, kuriuose dirba, simpatijų.

Mintį pasikviesti puikų obojininką Francesco di Rosa brandinau seniai. Gal prieš šešis metus dar su Kauno kameriniu orkestru dalyvavome „Settimana Mozartiana“ - W.A.Mozartui skirtame festivalyje Chieti miestelyje netoli Pescaros (Italija). Šiame nedideliame mieste su gerai išsilaikiusiu romėnišku senamiesčiu pastatoma daugybė scenų, ir ištisą savaitę įvairūs kameriniai ansambliukai groja vien Mozarto muziką. Kiekvieną vakarą teatre ar atvirame ore vyksta koncertai. Viename tokių koncertų grojome drauge su Milano „La Scalos“ solistais, tarp jų ir su F. di Rosa. Jau tada pagalvojau, kad vertėtų kada nors jį pakviesti koncertuoti į Lietuvą. Mūsų ryšiai nenutrūko, mes laikas nuo laiko susirašydavome, o šią vasarą, vėl susitikus tame pačiame festivaly, kreipiausi į  solistą su rimtu pasiūlymu. Džiugu, kad pavyko suderinti visų muzikų grafikus ir susitarti dėl dviejų koncertų - Kaune ir Nacionalinėje filharmonijoje. Tai buvo pirmasis tokio lygio pasirodymas Vilniuje, mūsų parengtos ir, manyčiau, solidžios programos pristatymas. Lietuvos televizija nufilmavo šį koncertą, ir tikiuosi, dar daugiau žiūrovų turės galimybę išgirsti retai atliekamą, sunkų, bet nepaprastai gražų R.Shtrausso Koncertą obojui. Savo partneriais - Kauno orkestru ir M.Pitrėnu svečias liko patenkintas; po koncerto jis pasiūlė drauge įrašyti kompaktinę plokštelę, kuri būtų skirta didžiausio Italijos žurnalo apie muziką „Amadeus“ skaitytojams. Plokštelėje mes atliktume keturis klasikinius obojinius koncertus.

Rengiame ir kitus projektus. Iš įdomesnių išskirčiau prancūzų pianisto Philippe Giusiano vakarą vasario pabaigoje, kovo mėnesį klausysimės F.Mendelsohno muzikos, kurią atliks  pianistė Ana-Maria Markovina (Vokietija) drauge su italų dirigentu Federico Longo. Tradiciškai rengiamės M.K.Čiurlionio ir E.Griego festivaliui, Tarptautiniam jaunųjų atlikėjų festivaliui, LMTA Kauno skyriaus vokalo katedros dėstytojų ir studentų koncertui. Kūrybiniai vasaros planai kaip įprasta susiję su Pažaislio festivalio projektais. Šiuo metu baigta įrašyti jau antroji kompaktinė plokštelė su žymiuoju Lietuvos tenoru Virgilijum Noreika, vyksta jos montavimas ir gamyba
atgal