Spaudoje : 

Eugenija Žakienė. Orkestras švenčia gimtadienį


Eugenija Žakienė / "Nemunas"

Šį vasarį Kauno simfoninis orkestras švenčia penkerių metų sukaktį, ta proga orkestro artistai ir vyriausiasis dirigentas, pasitelkę puikius solistus, dovanoja Lietuvos publikai įstabių muzikinių vakarų. Stebėdama į Filharmoniją besirenkančių žmonių entuziazmą, prisiminiau orkestro gimimo išvakarėse (2005 m.) tuometinio vyriausiojo dirigento Pavelo Bermano pasakytus žodžius: „...svarbu sudominti klausytojus, prisivilioti juos į koncertų salę. Tikiuosi, kad pavyks suburti ne mažesnes už Pažaislio festivalio auditorijas. Miestas įkūrė orkestrą, vadinasi, visi miestiečiai turi teisę džiaugtis muzika. Be to, tikiu, kad susidarius koncertų lankymo tradicijai, žmonių gyvenime padaugės šviesos ir išminties.“ Panašu, kad šis siekis orkestro artistų ir vadovų įvykdytas, kolektyvas tapo neatsiejama mūsų miesto kultūrinės erdvės dalimi, o orkestro ir vyriausiojo dirigento Modesto Pitrėno parengtos programos – itin laukiamu muzikiniu įvykiu.


Pirmasis šventinis koncertas vyko sausio 23 d. Vilniuje, 24 d. – Kaune. Buvo parengta ryškiomis spalvomis švytinčios muzikos programa (Claude Debussy orkestriniai opusai, Moriso Ravelio siuita „Mano motušė žąsis“ ir Koncertas fortepijonui, Leonardo Bernsteino Simfonijos orkestrui ir fortepijonui „Nerimo amžius“ dalis bei operetės „Kandidas“ uvertiūra), o į svečius pakviesta viena geriausių lietuvių jaunosios kartos pianisčių – Guoda Gedvilaitė (Vokietija). Solistė neabejotinai įžengusi į visapusiškos brandos tarpsnį, su didžiausiu malonumu atiduodanti save muzikai ir klausytojams. Pianistė scenoje jaučiasi taip natūraliai, tarsi būtų atliekamų opusų autorė; klausydamasi jos skambinimo ne kartą pagavau save galvojančią apie kūrinio gimimą šioje salėje ir šiai publikai. Retas gabumų komplektas – aukščiausias meistriškumas, rafinuotumas, ištvermė ir visa tai vainikuojantis muzikavimo džiaugsmas...


Kauno instrumentininkų garbei tenka pasakyti, jog jie buvo jautrūs, techniški žavios viešnios partneriai. Drauge su dirigentu Modestu Pitrėnu muzikai įsijautė į impresionistinius skambesius, drąsiai nardė įmantriuose ritmuose, veik džiazine maniera parašytoje L. Bernstaino simfonijos dalyje „Kaukės“. Beje, „Kaukės“ Lietuvoje suskambo pirmą kartą, tai ypač sudėtingo ritmo ir pianistinės technikos opusas. Jo teatrališkas atlikimas – viena svarbiausių to vakaro staigmenų. Ryški ir įsimenanti, ko gero, artima paties autoriaus pianizmo stiliui buvo M. Ravelio Koncerto interpretacija.


Nemažas išbandymas ir tuo pačiu augančio meistriškumo įrodymas orkestro artistams buvo C. Debussy muzika, reikalaujanti veik išjausti lakias harmonijas, susiliejančius „garsinių dėmių“ sąskambius. Lengvas orkestruotės ažūras išskyrė individualius instrumentų tembrus, skambant solo intarpams bei ansambliams – duetams, trio, kvartetams. Impresionistiniai simfoniniai preliudai – akvarelės ar pastelės kolorito; „Fauno popietė“ vaizduoja snaudulio apimtą ir apie nimfas svajojantį fauną, o „Šventės“ tapo pulsuojantį švytintį orą, kuriame tai artėdamas, tai toldamas juda šventinis kortežas. Kompozitoriaus muzikinė kalba rafinuota, tapybiška, skatinanti vaizduotę – turbūt, dėlto nuolatos susilaukianti choreografų dėmesio.

Šventiškai po koncerto skambėjo pianistės žodžiai, skirti KSO ir jo dirigentui.


G. Gedvilaitė: „Su Kauno simfoniniu orkestru grojau pirmąkart – vakar Vilniuje, šiandien Kaune. Esu be galo sužavėta ir nustebinta orkestro atidumo, tikslumo, profesionalumo. Kauno ir Vilniaus menininkai dažnai palyginami, prieš pasirodymus Vilniaus scenoje kauniečiams tenka tarsi „pasitempti“, ruoštis intensyviau. Tačiau esu tikra, kad išgirdę mūsų koncertą galėtų pasitempti kai kurie sostinės orkestrantai. Repeticijose KSO artistai dirbo labai atidžiai, o koncerte grojo ypač pakylėtai. Džiaugiuosi, kad penktąjį orkestro gimtadienį žymi kokybė ir susigrojimas; jeigu ir toliau taip darbščiai, su atsidavimu kolektyvas tarnaus muzikai, manau, galės koncertuoti už Lietuvos ribų ir drąsiai lygiuotis į kitus užsienio orkestrus.

M. Pitrėnas – vienas žaviausių Lietuvos dirigentų; pažįstu jį galbūt geriau negu kitus, nes esame vienmečiai ir kartu studijavome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Labai malonu dirbti su aukšto pilotažo profesionalu, kuris į solistą kreipia daug dėmesio, yra jam itin atidus. Kiekvienas dirigentas turi būti diplomatas, jis stovi vienas savo „ambasadoje“ ir atsargiai stebi orkestrantus; jam tenka laviruoti – ir pastabą pasakyti, ir neįžeisti žmogaus... M. Pitrėnas yra puikus diplomatas ir sykiu sugeba prieš koncertą orkestrą surinkti „į kumštį“, sukurti ypatingą atmosferą, kurioje visi jo įdėmiai klauso. Šie koncertai įrodė, kad dirigentas ir orkestras buvo vieningi; norint tai pasiekti, būtinas didelis dirigento ir instrumentininkų darbas, kontaktas su solistu. Žiūrovui nežinomos tos muzikinės paslaptys, jis išgirsta rezultatą, muzikinė virtuvė lieka jam nepažįstama...


Mūsų išsirinkta nuotaikinga ir žaisminga programa – dovana orkestro penktojo gimtadienio proga. Smagu per gimtadienį ne gauti, o dovanoti. Šiuolaikiniai ritmai, džiazinės harmonijos ir teatro elementai scenoje – visa tai turėjo sukurti ypatingą šventės nuotaiką. Manau, mums pavyko. Pastebėjau publikos reakciją, jutau šilumą ir meilę man – vėl gročiau Kaune, jei būtų galimybė, jei pavyktų suderinti darbo tvarkaraščius... Turiu įvairios veiklos, gyvendama Frankfurte prie Maino (Vokietijoje) koncertuoju pati, dėstau, bandau būti gera mama ir žmona... Užsiėmimų daug, bet niekad nesakau ne, jei esu kviečiama koncertuoti. Tikiuosi, ateityje ką nors planuosime kartu su Kauno orkestru.“


Du koncertai Kauno filharmonijoje vasario 5 ir 6 dienomis tęsė gimtadienio šventę, jų programos buvo itin solidžios, sudėtingos. Ir labai spalvingos – reprezentavo įvairaus žanro, įvairių epochų ir kūrybinių mokyklų autorius. Gražu, kad radosi vietos ir šiuolaikinei lietuvių bei latvių muzikai, įvyko vieno lietuviško kūrinio premjera. Sulaukėme netikėto svečio – populiariosios muzikos erdvėje labiau žinomo kompozitoriaus iš Rygos Raimondo Paulo, kuris paskambino savo Fantaziją fortepijonui, chorui ir orkestrui „Teatras“. Ši muzika pirmąsyk nuskambėjo gruodžio pabaigoje Latvijos nacionalinės operos 90-mečiui skirtame koncerte. Kaune orkestro gimtadienio iškilmėse apsilankė ir „Teatro“ bendraautorius, sukūręs šio veikalo aranžuotę, kompozitorius Arturas Maskatas. Kitoje programoje skambėjo jo garsus opusas „Tango“, patekęs tarp šešių (iš 1000 pretendavusių) prestižinio konkurso British „Masterprize“ (D. Britanija) finalininkų. Apie kūrinio idėją A. Maskatas rašė: „Tango skamba tavernose, vidurnakčio miesto gatvėse ir didžiausių teatrų, prabangiausių koncertų salių scenose... Tango kūrė I. Stravinskis, M. Ravelis, D. Šostakovičius, latvis Janis Medinšas ir daug kitų kompozitorių. A. Piazzolla – klasikinio tango kūrėjas, vienas išraiškingiausių XX a. balsų. Norėjau sujungti visus šiuos tango aspektus vienoje dramatiškoje istorijoje simfoniniam orkestrui. Panašiai XX a. pradžioje su valsu eksperimentavo Ravelis, o mano kūrybinį bandymą inspiravo tango.“

Ne mažiau garbus abiejų vakarų solistas – P. Bermanas (smuikas) iš Italijos. Jo atvykimas į šventinį koncertą buvo itin svarbus ne vien dėl galimybės išgirsti pasaulinio masto atlikėjo muzikavimą, bet ir dėl to, kad P. Bermanas artimai susijęs su orkestro susikūrimu ir raida, jis yra taręs svarų žodį formuojant kolektyvo meninį braižą.


P. Bermanas: „Man malonu atvažiuoti į jūsų miestą, jaučiuosi tarsi grįžęs namo... Pirmąkart su Kauno kamerinio orkestro artistais susitikau beveik prieš 15 metų Italijoje, buvau vienos jų gastrolių programos solistas; dirigavo Gediminas Dalinkevičius. Pats pirmąkart Kauno orkestrui dirigavau 1997 m. gruodį, atlikome J. S. Bacho „Brandenburgo koncertą“, o 1998 m. tapau orkestro meno vadovu. Manau, muzikuodami kartu suformavome tam tikrą mąstymą, meninius siekius, daug ko išmokome vieni iš kitų. 2005 m., dažniau atliekant monumentalius, solidžius kūrinius, orkestras natūraliai peraugo į simfoninį. Apie metus jam vadovavau, o nuo 2006 m. prie vyriausiojo dirigento pulto stojo M. Pitrėnas. Tuo metu mano gyvenime buvo daug permainų, skaudžių išgyvenimų; mūsų ir orkestro artistų keliai išsiskyrė, bet nenutolo. Tebeesame dideli draugai, su didžiausiu malonumu sutinku čia koncertuoti. Esu labai laimingas, kad su orkestru dirba M. Pitrėnas – puikus muzikas ir dirigentas; manau, jis tęsia mūsų pradėtą darbą. Stiprinamos kolektyvo jėgos, gražėja Filharmonija, sutvarkytos repeticijų patalpos; džiugu, kad miesto valdžia suvokia, jog orkestras reikalingas... Noriu artistams palinkėti, kad sunkūs laikai baigtųsi, kad jų kelią lydėtų kūryba ir sėkmė.


Pasiūliau kartu pagroti palyginti nedažnai skambantį S. Prokofjevo Antrą koncertą smuikui, labai originalų kūrinį. Taip sutapo, kad šie metai man yra „prokofjeviški“ – neseniai su pianistu V. Mamikonianu įrašiau jo sonatas, o spalį įrašinėsiu du koncertus. Neseniai iššifruoti daug metų rašyti kompozitoriaus dienoraščiai – jie padeda pažinti autoriaus stilių, gyvenseną, mąstymo ypatumus. Manau, jo aistra šachmatams, astronomijai jaučiama ir muzikoje; be to, daugelyje kūrinių aš įžvelgiu tam tikrus pasakų motyvus, įvaizdžius (beje, išliko ir kompozitoriaus rašyti apsakymai). Koncertas sudėtingas ir smuikininkui, ir ansambliui, ir orkestrui. Atrodytų, partitūra gana skaidri, skirta nedidelei orkestro sudėčiai, tačiau veikalas parašytas „gudriai“, kai kurie dalykai „sukonstruoti“, išmąstyti. Autorius nesistengė kurti patogios faktūros, siekė temų, harmonijos vientisumo, užtat muzika ir koncerto struktūra yra nepakartojama.“


Su M. Pitrėnu kalbėjomės prieš dvejus metus, minint KSO trejų metų sukaktį. Nusprendžiau pakalbinti vyriausiąjį orkestro dirigentą, palyginti jo mintis su tuomet apsvarstytomis problemomis ir siekiais, aptarti dabartinio kolektyvo pasikeitimus, programų kokybę.


M. Pitrėnas: „Penkiametis kolektyvas panašus į vienos paskutinių darželio grupių vaiką arba į būsimąjį pirmokėlį. Amžius, kai viskas įdomu, norisi daug, bet daug kas ir nepavyksta. Pastaraisiais metais sukaupėme įvairios, nevienareikšmiškos patirties dirbdami televizijos projekte „Triumfo arka“. Ši veikla nuvargino, neigiamos įtakos kiek išbalansavo kolektyvą. Grojome neakustinėse erdvėse su mikrofonais, muzikantai negirdėjo instrumento išgaunamo garso – dėl to atprato nuo garso kontrolės, kokybės, akcentų. Po to akustinėje erdvėje kurį laiką susiduri su problemomis – forsuojamu, nesubalansuotu garsu, netikslia intonacija. Tuos trūkumus tenka taisyti. Kita vertus, darbas televizijoje užgrūdino, sukaupė muzikinį bagažą, išmokė mobilizuotis, greitai reaguoti, juk per porą metų sugrojome apie 150 vokalinių kūrinių.


Per pirmuosius trejus orkestro gyvavimo metus parengėme daugybę simfoninės muzikos programų, dėl TV projekto koncertų Kauno filharmonijoje rengėme pastebimai mažiau; tikiuosi, po truputį grįšime į normalias kolektyvo meninės „rutinos“, gerąja prasme, vėžes. Vis dar trūksta muzikantų reikšmingesnėms programoms – esama sudėtimi galime groti klasikinius, ankstyvojo romantizmo kūrinius, bet nedaug šiuolaikinės muzikos. Tad stambesniems kūriniams tenka samdyti atlikėjus iš Vilniaus – pūtikus ir perkusininkus, geranoriškai derinti visų tvarkaraščius.


Jaučiuosi laimingas, kad koncertai praeina pakiliai, auga orkestro ambicijos ir lygis. Esu tuo tikras ir patenkintas. Kaip pastebėjote, dažniausiai kviečiamės tuos solistus, kurie paliko Lietuvą ir užsienyje padarė sėkmingą muzikinę karjerą; manau, tai ženklas, kad esame turtinga talentų šalis. Dar šį pusmetį turėsime gražių muzikinių projektų su iš svetur sugrįžtančiais lietuvių atlikėjais, man su jais smagiausia groti, nes tai mano kartos žmonės. Manau, Vilniaus orkestrai kartais negali būti tokie jautrūs solisto partneriai kaip mes – esame atviresni, ne tiek daug matę garsių dirigentų, solistų. Kita vertus, kai kurios vilnietiškų orkestrų grupės mums galėtų pavydėti skambesio, dėl to esu dėkingas visam kolektyvui ir kiekvienam asmeniškai. Turime fantastiškų muzikų, ypač grojančių pučiamaisiais, gerų solistų, kurie sugeba „susimiksuoti“, ,,išsilyginti“ grupėse. Tai didžiulis orkestro turtas.


Keli nauji mūsų programos kūriniai – mano ryšių su latviais rezultatas. Su maestro R. Paulu susitikau dideliame iškilmių koncerte, surengtame Latvijos operos 90-mečio proga. Susipažinome, ir jis sutiko mums padovanoti savo naujo kūrinio atlikimą; beje, žinau, kad kitiems nepavyko šio kilnaus žmogaus priprašyti pakoncertuoti Lietuvoje. Džiugu, kad mus išskyrė iš kitų lietuviškų kolektyvų. „Teatras“ sukurtas prieš mėnesį, paremtas R. Paulo muzikos temomis, kurias į gražią fantaziją-rapsodiją meistriškai supynė vienas žymiausių latvių kompozitorių A. Maskatas. Šio kūrinio atsiradimo istorija susijusi su legendinio latvių išeivio, dirigento Mario Jansono vardu. Kviečiamas diriguoti šio koncerto programą, jis prasitarė, kad nuo vaikystės svajojo pagroti kartu su R. Paulu. Toks nostalgiškas didžiojo maestro noras, rodantis, kad gera muzika netelpa į jokius rėmus ar stereotipus. Deja, M. Jansonas dėl pablogėjusios sveikatos neatvyko į koncertą, bet jo dvasia žymėjo koncerto nuotaiką...


Mūsų įvairios muzikos programa gražiai susidėliojo; didžiuojuosi, kad ją atliekant dalyvauja Kauno valstybinis choras, pagaliau du kolektyvai susitinka man diriguojant. Tikiuosi, darnus mūsų kolektyvų bendravimas bus dažnesnis. O su P. Bermanu mus sieja sena kūrybinė bičiulystė, jį vertinu kaip puikų smuikininką virtuozą ir ryškų muzikantą. Esame laimingi, galėdami muzikuoti kartu su tikra muzikos žvaigžde.“


Linkėdami orkestro artistams ir dirigentui sėkmės gimtadienio proga, lauksime naujos šventės – kiekvieno susitikimo su Kauno orkestru.

atgal