Naujienos: 

2013-04-16 / Tenoras Lawrence Brownlee: kur iššūkiai, ten ir galimybės (interviu)


Tenoras Lawrence Brownlee: kur iššūkiai, ten ir galimybės (interviu)

Kauno diena


Kauno miesto simfoninis orkestras pristatė vieną svarbiausių šio sezono koncertų. Orkestro vadovo Algimanto Treikausko kvietimu Kaune viešėjo vienas garsiausių bel canto repertuaro tenorų šiandien - Lawrence Brownlee.

Jo balsas skamba svarbiausiose pasaulio koncertų salėse, o įrašus leidžia prestižinės įrašų kompanijos. Pirmą kartą Baltijos šalyse viešintis atlikėjas su kauniečių kolektyvu taip pat įrašė kompaktinę plokštelę, o koncerte su Kauno miesto simfoniniu orkestru atvėrė nepažintus Gioachino Rossini kūrybos klodus. Prie dirigento pulto tąkart stojo armėnų kilmės JAV batutos meistras Constantinas Orbelianas.

- Kada vaikystėje susidomėjote muzika?

- Esu vienas iš šešių vaikų šeimoje, mes visi dainavome, taip pat ir tėvai, tai visada buvo mūsų kasdienybės dalis. Vėliau dainavau bažnyčios chore gospelus, tai ir buvo vienas pirmųjų susitikimų su muzika apskritai. Pradėjęs lankyti vidurinę mokyklą pasirinkau choro programą, kažkas pastebėjo, kad turiu balsą ir galėčiau dainuoti operoje, tokios pastabos mane maloniai nustebindavo, tik tiek. Norėjau būti teisininku, todėl pasirinkau šio dalyko studijas, bet dainavimo neapleidau - lankiau universiteto chorą, kur vėlgi buvau drąsinamas pabandyti studijuoti muziką. Žinote, mano šeima - vadinamosios vidurinės klasės atstovai, mano tėvas, kuris buvo didžiausiu pavyzdžiu man, visada tikėjo sunkiu darbu, ir tai labai sustiprino mano charakterį.

Be to, aš grojau būgnais, fortepijonu, trimitu, bosine gitara ir šiek tiek vargonais, žinoma, mėgėjiškai. Muzika visada supo mane, tuo metu išgyvenau eksperimentų laiką, taip pat ir su dainavimu, šokiu ir kitais dalykais. Klasikinė muzika nebuvo šių eksperimentų dalis. Vis dėlto įvairiapusiškas prisilietimas prie muzikos man leido suprasti, kad visa muzika yra svarbi ir kad galiu bet kuriame žanre atrasti džiaugsmą.

- Operos pasaulyje daugybė žmonių, asmenybių, talentų. Kaip jūs prasiveržėte taip greitai?

- Taip, įvykiai vyte vijo vienas kitą. Po mano magistro studijų, daugybės tarptautinių konkursų man pasisekė laimėti Metropoliteno operos perklausą. Tai buvo lemtinga akimirka. Žinoma, turėjau daug laimėjimų iki to, tačiau šis atvėrė išties daug durų: patekau agento globon, perklausos įrašas buvo siunčiamas į Milano „La Scala" dėl perklausų, po kurių ten gavau vaidmenį. Tuomet man buvo 28-eri.

Visada cituoju savo tėvą - iššūkiai tave verčia pasitempti, jie užklumpa netikėtai, todėl visada turi būti pasiruošęs. O kur iššūkiai, ten ir galimybės.

- Jūsų repertuare sudėtingiausi bel canto repertuaro vaidmenys, pelnę jums pripažinimą. Kaip susidomėjote būtent bel canto?

- Tikriausiai po to, kai išgirdau tokių tenorų kaip Francisco Araizos, Rockwello Blake'o, Bruce'o Fordo, Luigi Alvos įrašus. Esu dainavimo aistruolis apskritai, o šie atlikėjai turi kažką ypatingo, kalbant apie frazavimą, balso spalvas, kvėpavimą, techniką, subtilią eleganciją.

- Jūs atliekate vaidmenis trijų svarbiausių bel canto kompozitorių Gaetano Donizetti, Vincenzo Bellini ir G.Rossini operose. Ar matote jų skirtumų ar stilistinių panašumų?

- Randu ir panašumų, ir skirtumų - jie amžininkai vienas kito atžvilgiu, taigi jiems įtaką darė panašūs veiksniai. Visi trys kūrė dabitiškai, tačiau G.Rossini labiau virtuoziškas ir puošnus. G.Donizetti, man regis, dramatiškesnis, jo darbai žemesnės tesitūros, o V.Bellini operos - aukštos, kartais reikalauja ypatingo delikatumo. Stengiuosi skirtingai prieiti prie visų trijų kompozitorių, bandau suprasti, kaip pritaikyti savo balsą paslėptoms detalėms, ar tai būtų techniškas meistriškumas ar vos matomos legato siūlės.

- Koks jūsų mėgstamiausias vaidmuo?

- Labai mėgstu G.Rossini „Grafą Ory", daugybę kartų esu jį atlikęs, o po paskutinio pasirodymo Vienoje pamaniau, kad tai tobulas vaidmuo - komiškas, tiek erdvės balsui. Taip pat Kunigaikštis Almaviva operoje „Sevilijos kirpėjas". Tai vienas labiausiai išbaigtų G.Rossini vaidmenų. Žinoma, stengiuosi saugoti balsą ir neperžengti savo galimybių ribų.

- Kaune pristatysite mažai žinomų arba retai atliekamų G.Rossini operų arijų programą....

- Žmonės paprastai tapatina G.Rossini su trimis operomis - „Sevilijos kirpėjas", „Pelenė" ir „Italė Alžyre". G.Rossini - labai plati tema, lygindami ankstyvuosius ir vėlesnius darbus matome jo kaip menininko augimą, kuriame išskirtinė vieta suteikiama balsui.

- Kritikos straipsniuose, apžvalgose jūs su Čilės tenoru Juanu Diego Florezu vadinami geriausiais G.Rossini muzikos atlikėjais tenorais šiandien. Sakoma, kad jūsų indėlis didelis atgaivinant šio kompozitoriaus kūrybą. Ar sutinkate?

- Su J.D.Florezu esame beveik to paties amžiaus, tačiau savo karjerą jis pradėjo septyneriais ar aštuoneriais metais anksčiau. Nepaisant to, tikriausiai nerasite didesnio J.D.Florezo gerbėjo nei aš. Dabar mes esame geri draugai, tačiau kai žengiau pirmuosius žingsnius, dažnai buvau jo dubleris, turėjau daug ko išmokti iš Juano Diego. Jis fantastiškas dainininkas ir artistas. Žmonės dažnai lygina - Brownlee ar Florezas, kuris geresnis, tai man savotiškas komplimentas. Aš jį labai gerbiu ir tai nėra tik atsakymas spaudai. Pavyzdžiui, kartais, klausydamasis jo pagalvoju: „Keliauju į repeticijų kambarį ir praktikuojuosi toliau." Svarbu nuolat judėti į priekį.

- Taigi, operos solistas mokosi visą gyvenimą?

- Taip. Žinote, praėjusią savaitę Metropoliteno operoje buvau sutikęs Placido Domingo, jam 72 metai ir jis vis dar formuoja, ieško, keičia savo stilių. Tai nuostabu. Man tik 40 metų, aš turiu daug laiko tobulėti kaip atlikėjas. Pavyzdžiui, 45-erių aš nebūsiu kaip 40 metų, pamažu keičiasi balsas, jo brandumas, pritaikymas naujiems vaidmenims. Tai natūralus procesas. Artimiausiu laiku norėčiau save išbandyti Prancūzijos kompozitorių, man naujose Wolfgango Amadeus Mozarto operose. Tikiu laipsniškumu ir niekada neforsuoju savęs, taip galima labai greit perdegti.

- Kaip atsipalaiduojate? Ir kaip identifikuojate save kaip asmenybę už operos ribų? Žinoma, jeigu galima tai atskirti.

- Visada pabrėžiu, kad opera iki galo manęs neapibrėžia. Operoje aš įdedu daug savęs ir darau geriausia, ką galiu, tačiau, be operos, yra daug svarbių dalykų. Visų pirma šeima - mylima žmona ir du vaikai. Esu aistringas fotografas, turiu reikalingą solidžią įrangą, kurią nuolat vežuosi su savimi. Dažnai esu toli nuo namų, taigi turiu jaustis komfortiškai. Galbūt turėdamas laisvą minutėlę su fotoaparatu pasižvalgysiu ir Kaune. Esu salsos šokio gerbėjas, kolekcionuoju Lotynų Amerikos muziką ir dažnai draugams laisvu laiku vedu salsos vakarus, mėgstu stalo tenisą.

 

 

atgal