Naujienos: 

2014-06-11 / Dirigentas R. Bergmann: mane visada domino, kas žmones daro laimingais


Dirigentas R. Bergmann: mane visada domino, kas žmones daro laimingais


Nuo pirmadienio su Kauno miesto simfoniniu orkestru repetuoja norvegų dirigentas Rune Bergmann. Su KMSO sėkmingai debiutavęs pernai lapkritį, R. Bergmann buvo pakviestas eiti orkestro vyriausiojo kviestinio dirigento pareigas. Dirigento grafikas itin įtemptas - kelerius metus jis ėjo vyriausiojo dirigento pareigas Augsburgo teatre ir filharmonijoje, dirba Norvegijos operoje, nuo rudens yr apakviestas dirbti su orkestrais JAV, R. Bergmann yra „Fjord Cadenza" festivalio muzikos vadovas. Šiame festivalyje Kauno miesto simfoninis orkestras surengs gastroles rugpjūtį. Ypatingai aukštų įvertinimų pelnė šio dirigento interpretuojami skandinavų kompozitorių - Sibelijaus, Svendseno, Nielseno, Halvorseno ir Griego opusai. Tuo įsitikinti galės ir Pažaislio festivalio klausytojai, nes koncerto programoje skambės norvegų kompozitoriaus Odd Johan Overoye naujo kūrinio „Medis" premjera. Užsienio spauda apibūdina dirigento stilių kaip džiaugsmingą ir ugningą, į kūrinį emociškai įtraukiantį kiekvieną atlikėją. Artėjant koncertui XIX ajame Pažaislio muzikos festivalyje, R. Bergmann dalijasi mintimis apie artimiausius planus, požiūrį į muziką bei emocijų bei gilumo santykį.

Jūs dirbote su Augsburgo filharmonijos ir teatro orkestru, daug keliaujate. Ar tai reiškia, jog gyvenate tarp Norvegijos ir Vokietijos?


Daug dirbau Augsburge kelerius metus. Kelios savaitės Vokietijoje, kelios savaitės namuose, tai buvo nelengvas išbandymas mano šeimai. Operos pastatymai reikalauja nuolatinio dalyvavimo, tad būdavau išvykęs penkias ar šešias savaites. Vien per pirmuosius sezonus dalyvavau bene dvidešimties operų pastatymuose. Dabar planuoti laiką lengviau, štai kodėl atsiranda galimybė atvykti į Kauną. Kito sezono planai kitokie - derinsiu darbą Norvegijos operoje ir bendradarbiavimą su orkestrais JAV.

 
Esate labiau simfoninės muzikos ar operos dirigentas?


Jeigu paklaustumėte prieš dvejus ar trejus metus, atsakymas būtų labai aiškus, tik simfoninės muzikos. Norvegijoje operos tradicijos gana jaunos, Osle turime puikų teatrą, tačiau kituose miestuose jų nėra, tad mano susidūrimas su opera kupinas atsitiktinumų. Vokietijoje turėjau puikias galimybes išbandyti save šioje srityje. Nuolatinis darbas operoje mane sekintų, tai didelė mašina, todėl esu laimingas galėdamas rinktis ir lygiavertiškai derinti šiuos žanrus. 


Jūsų vykdyti projektai napsiribojo tik klasikine muzika, jūsų biografijoje minima ir daug vardų iš džiazo pasaulio.


Klasikinės muzikos studijų metu nemažai domėjausi džiazu, klausiau Charlie Parker, Miles Davies, Chet Baker. Bandžiau net groti. Susipažinau su legendiniu saksofonistu Janu Garbareku, tuomet nutarėme ieškoti naujo garso, sąsajų tarp įdomiausios klasikos ir džiazo. Festivalyje, kuriam vadovauju (Fjord Cadenza Festival, aut. past.), nuolat pristatome tarpdisciplininius projektus. Tai nėra įprasta Norvegijoje, arba groji klasiką arba džiazą. 


Užsiminėte apie festivalį, papasakokite daugiau apie jo ypatybes.


Festivalis vyksta nuošaliame miestelyje Skodje, kuriame gyvena keli tūkstančiai žmonių. „Fjord Cadenza" prasidėjo prieš dvidešimt metų, jo įkūrėjas Jens Moe rėmė jaunuosius talentus ir stengėsi sudaryti sąlygas jų tobulėjimui. J. Moe sėkmingai organizavo festivalį apie dešimt metų, vėliau ekonominės priežastys lėmė ketverių metų pertrauką. J. Moe dabar gyvena Floridoje, tai jau garbaus amžiaus žmogus. Jo iniciatyva atgaivinau šį festivalį, ėmiausi praeityje garsios idėjos, o dabar turėjau ją įgyvendinti geriau, bet su labai mažu biudžetu. Susidūriau su neišvengiama rutina, pirmieji metai pareikalavo didžiausio dėmėsio remėjams, pardavimams. Šįmet festivalis vyks ketvirtą kartą ir aš beveik tikras dėl penktojo. Įdomiausa, kad festivalis vyksta „viduryje niekur", aplink fjordai, kalnai, nuostabus peizažas. Daugumą šių gamtos objektų įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tad festivalio sėkmę lemia ne tik pažintys ar biudžetas, tačiau ir nuostabi vietovė, traukianti atlikėjus iš viso pasaulio atvykti. Aplinka suteikia muzikai pridetinę vertę, manau, kad festivalis už Norvegijos ribų žinomesnis negu šalyje. Ankščiau buvome orientuoti į kamerinę muziką, dabar pristatome vis daugiau simfoninės muzikos programų. Dar daugiau - kasmet pristatome metų kompozitorių iš Norvegijos, solistų iki dvidešimties metų konkursą, bendradarbiaujame su banku, tad laimėtojas gauna solidžią stipendiją, padengiančią studijų kainą. Taip pat vyksta meistriškumo kursai jauniesiems stygininkams. 


Šiaurės šalių aspektas vis ryškesnis Lietuvos kultūroje, rengiama nemažai festivalių, koncertų, pristatomi menininkai, tarsi ieškome savo kaip Šiaurės šalies identiteto, tačiau pastebėjau, kad muzikos kontekste visvien esame trijų kompozitorių J. Sibelijaus, C. Nielseno ir E. Griego trikampyje.


Manau, kad daugiausia domimasi J. Sibelijaus kūryba, E. Griegas taip pat gausiai atliekamas užsienyje, tuomet - C. Nielsenas ir kai kurie mažiau žinomi Švedų kompozitoriai. Tai pakankamai saugus kelias, bijome eksperimentuoti. Štai kodėl Fjord Cadenza festivalyje kasmet pristatome vis naują Norvegijos kompozitorių. Man visiškai nesvarbu ar muzikines idėjas pristato devyniolikos ar devyniasdešimties metų kompozitorius, svarbu ką jis turi pasakyti.


Žurnalas „Cadenza" apibūdina Jūsų darbą su orkestru kaip džiaugsmingą ir uždegantį. Šios emocijos juk perduodamas orkestrui iš tokios pat dirigento asmenybės, kuri mėgaujasi gyvenimo, džiaugiasi momentu. Tai suderinama su gilumu ir gelme?


Lankausi koncertuose ne tik kaip dirigentas, bet ir klausytojas, man patinka būti žinių ir naujienų sukūryje. Tačiau pastebiu liūdną tendenciją - nemažai koncertų atliekami techniškai nepriekaištingai, tačiau be džiaugsmo, ugnies, aistros, aistros, kurią užkodavo kompozitorius. Pavyzzdžiui galime tik įsivaizduoti su kokiomis emocijomis vyko L. van Beethoveno penktoji simfonija. Šiandien atliekant senąją muziką kaip niekada turime galvoti apie emociją, kurią skleidžia orkestras. Techniškų, puikių orkestrų daug, tačiau vien tobulai atlikti užrašytas natas neužtenka. Emocija, vienas svarbiausių komponentų, net jeigu apie pirminę kompozitoriaus mintį ar jausmus galime tik spelioti ar įsivaizduoti. Gerai jaučiuosi tiek modernioje tiek senojoje klasikoje, esu atviras idėjoms žmogus. Pirmą kartą dirbdamas su orkestru stebiu ką jie gali pasiūlyti man, esu linkęs palaikyti dialogą su muzikantais. Jeigu aš esu įkvėptas ir emocionalus koncerto metu, tai jaučia ir atlikėjai, vadinasi, perduos publikai. Publika turi pajusti kiekvieno muzikanto dalyvavimą.
Mane žavi Kauno simfoninio jautrumas ir pagaulumas, muzikantai lengvai perima emocijas. Į šiuos rodiklius pirmiausia atkreipiu dėmėsį dirbdamas su nauju orkestru.


Penktadienį išgirsime programą, kurioje nėra daug norvegiškų atspalvių.


Tai nėra tipinė programa, sudaryta iš Skandinavų kompozitorių. Pasirinkau A. Dvoržako simfoniją nr. 9 „Iš naujojo pasaulio", ji ypač aktuali šiandienos įvykių kontekste. Tai didelis, džiaugsmingas kūrinys, jame telpa daugybė emocijų - kova, nerimas, pergalė, triumfas. Koncerto solistas smuikininkas Anders Nielssen - jaunas ir perspektyvus atlikėjas, „Fjord Cadenza" festivalio meistriškumo kursų mokytojas. Jau metus brandinau idėją pakviesti jį kaip solistą. Altistą Povilą Syrrist-Gelgotą pažįstu seniai, jis penkerius metus bendradarbiauja su mano rengiamu festivaliu, nuo pat studijų pabaigos dirba Oslo filharmonijos orkestre. Abu solistai gyvena Norvegijoje, Povilas kilęs iš Lietuvos, todėl tai puiki proga surengti programą kartu, tad jie grieš M. Bruch‘o koncertą altui ir smuikui su simfoniniu orkestru. Norvegiškas akcentas programoje - jaunosios kartos kompozitoriaus Odd Johan Overoye simfoninė poema „Medis". Jo kūryba Lietuvoje bus atliekama pirmą kartą.


Koks džiaugsmingo ir uždegančio dirigento hobis?


Kadaise buvau netoli profesionalaus sporto, stūmiau riedulį. Klausausi muzikos ne tik savo diriguojamuose koncertuose, muzika lydi mane visur. Dabar dauguma laisvo laiko atitenka mano trim vaikams, mokau juos žaisti futbolą, vyresnėlis mokosi griežti smuiku. Mane visada domino kas žmones padaro laimingais, koks skirtumas tarp „vidutinio" ir „puikaus" ir kodėl dažnai įvairius dalykus žmonės atlieka vidutiniškai, o ne siekia geriausio rezultato. Visuomet scenoje atiduodu visas jėgas, rezultatą palieku publikos vertinimui, tačiau svarbiausia, nenoriu būti vidutiniškas, geriau jau rezultatas būtų blogas.

 

 

atgal