M. Pitrėnas nuo 1990 m. dešimt metų vadovavo savo įkurtam chorui “Psalmos” Vilniuje. Šis choras, gastroliavęs visoje Europoje ir JAV, tapo daugelio prestižinių tarptautinių konkursų laureatu. 2003 m. rudenį M. Pitrėnas laimėjo pirmąją vietą ir aukso medalį prestižiniame tarptautiniame S. Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose (Lenkija). M. Pitrėnas dirigavo Vilniaus operos ir Klaipėdos muzikiniame teatruose, dirbo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dirigavo Vokietijos, Lenkijos simfoniniams orkestrams.
Nuo 2006-jų pradžios – Kauno simfoninio orkestro vyr. dirigentas. Pirmieji jaunojo dirigento veiklos mėnesiais rodo, kad prie dirigento pulto stojo profesionalas, turintis ne tik puikias technines priemones, bet jaučiantis esminius muzikavimo meno principus bei paslaptis. “Vyksta ne juodas darbas, tačiau originaliam kūrinių skambėjimui įkvepianti kūryba” – džiaugiasi M. Pitrėno dialogu su muzikantais orkestro vadovas Algimantas Treikauskas.
M. Pitrėnas: “Norėčiau, kad ateityje orkestras įgytų savitą skambesį ir spalvą. Tai didžiausia siekiamybė. Na, o pagrindinis Kauno simfoninio orkestro tikslas – brandūs klasikinės bei moderniosios muzikos projektai pilnoje (!) Kauno filharmonijos salėje.”
M. Pitrėno įtaiga nustelbė kai kuriuos orkestro trūkumus ir privertė jį paklusti batutai. Dirigentas aptiko ir meistriškai išskleidė simfonijoje glūdinčią konfliktinę spyruoklę, su įkarščiu perteikė veikiau groteskiškus, makabriškus ir fantastiškus žmogaus sielos peizažus. Į kulminacijas sutelkta muzikinė idėja nugarą vertė eiti pagaugais. (Muzikos barai 08, lapkritis)
Ženklią vietą M.Pitrėno veikloje užima vadovavimas polistilistiniams ir daugiažanriams projektams, jungiantiems klasiką su šiuolaikine popkultūra. Čia paminėtini miuziklai ir simforoko projektai, taipogi arti 50 šiuolaikinės roko ir popklasikos aranžuočių simfoniniam orkestrui. M.Pitrėno diskografijoje – aštuonios simfoninės ir chorinės muzikos kompaktinės plokštelės. (Lietuvos rytas, 2008).
Dirigento stiliaus pajauta inspiravo galingo veikalo atlikimo įtaigą. Dirigavęs mintinai šį, be abejo, vieną mėgstamiausių savo kūrinių, M. Pitrėnas entuziazmu ir drąsa sugebėjo „užkrėsti“ ir partnerius. Girdėjome pakitusį, tinkamą laikmečio muzikai, stygininkų garsą, žavėjomės įvairiaspalvių kūrinio vaizdų palete, kartu išgyvenome taurų sielvartą, pasigerėjome žemiškais žanriniais fragmentais. (Eugenija Žakienė, “Nemunas”, 2008)
Orkestras tiesiog maudėsi Beethoveno šokio ritmų stichijoje, o dirigentas M. Pitrėnas rodė nepriekaištingą vakarietiškos muzikos suvokimą. (Alina Ramanauskienė, Kauno diena, 2007)
